- knirkinti
- knìrkinti, -ina, -ino 1. caus. 1 knirkti: Tėvai, neknìrkink be reikalo vaiko! Grž. Ką tu čia knìrkini tuos mažėlius – būk nors tu didesnis! Srv. Užgulęs tik knirkina vaikus Jnš. Šiąnakt kad pradėjo viščiukus knirkinti – ar šeškus Pc. Kam tu tą vaiką taip knìrkini?! Kair. Kas te knìrkina viščiukus? Ėr. Katė knìrkina žiurkę J. | Pasiims, būdavo, savo smuiką knir, knir, knir ir knìrkins visą vakarą Šl. | refl.: [Motina] su vaiku knìrkinasi, kol jį užmigdžia Vb. 2. juokaujant erzinti, kibinti: Jodinėdavo, būdavo, po laukus kaip patrakę, mergas po salionus knirkins J.Marc. Jis mergom knìrkint tėra zdatnas Ėr. Susirinko pusbernių ir knìrkina mergas Grž. Bernai mergaites knìrkina Vb. | refl.: Sulipė ant pečiaus ir knìrkinasi Sb. \ knirkinti; išknirkinti; nuknirkinti; paknirkinti; priknirkinti
Dictionary of the Lithuanian Language.